Įkloto atsicementavimas
Įklotas atsicementuoti gali dėl biologinių ar fizikinių priežasčių arba dėl jų abiejų kartu. Antrinis ėduonis yra biologinės kilmės priežastis. Fizikinė priežastis, cemento irimas, gali sukelti cemento eroziją ar skilimą.
Burnoje cementas yra panardintas į vandeninį tirpalą. Tokioje aplinkoje cemento sluoksnis prie įkloto krašto gali ištirpti, ir palikti tarpą. Šiame tarpe gali kauptis apnašos, sukeliančios antrinį ėduonį.
Yra du pagrindiniai atsicementavimo, susijusio su cementais, būdai: kohezinis cemento skilimas ir skilimas ties paviršiumi. Keletas veiksnių turi įtakos įklotų laikomumui:
Pirma, vientisos cemento plėvelės storis po įklotu turi būti kuo plonesnis. Manoma, kad plonesnis cemento sluoksnis turi mažiau vidinių defektų, lyginant su storesniu.
Antra, cementai turi būti tvirti. Nustatyta, kad įtampos, atsirandančios kramtant, yra labai sudėtingos. Be abejo, įtraukiamos yra ir kitos savybės, ne tik atsparumas tempimui. Tai atsparumas kompresijai, tamprumas ir vientisos cemento plėvelės storis.
Trečia, tūrio kitimai, vykstantys cementui kietėjant, turi būti minimalūs. O tai gali sukelti vandens netekimas ar patekimas į cementą, temperatūros plėtimosi koeficientų skirtumai tarp danties, įkloto ir cemento. Vadinasi, yra svarbu izoliuoti cementą iš karto pašalinus perteklių.
Ketvirta, cementas chemiškai jungiasi su dantimi ar protezo paviršiumi. Tai gali būti naudojama, norint sumažinti galimybę skilti ties paviršiumi ir padidinti laikomumą.
Jei laikomumo mechanizmas yra mechaniniai užsilaikymo taškai, tai dažniausiai skylama ties paviršiumi. Jeigu naudojamas cheminis sujungimas – dažniausiai skylama dėl cemento kohezijos. Įklotas atsilaisvina, jei cementas skyla arba ištirpsta.